Vis dažniau ant mūsų vandenų ledo galima išvysti žvejus, gaudančius horizontaliosiomis blizgėmis – švytuoklėmis, kurias įprasta vadinti rusišku skoliniu „balansyrai“. Dar prieš penkiolika metų į šiuos dirbtinius masalus lietuvių meškeriotojai žiūrėjo su jiems įprastu atsargumu, netgi labai nepasitikėdami, tačiau kiekvieną naują poledinės žūklės sezoną horizontaliųjų blizgių šalininkų ratas plečiasi, nes jomis sužvejotų ešerių, lydekų, sterkų skaičius atitinkamai didėja.
Meluočiau, jei sakyčiau, jog visi pablizgiavę švytuoklėmis metė į šalį kitus masalus ir nuo tos dienos vien jais težuvauja. Tačiau tikiu, kad dauguma meškeriotojų bent kartą horizontaliąsias blizges žūklėje jau yra bandę.
Tad kodėl vieniems žvejams šis masalas tiko ir ilgainiui netgi išstūmė iš jų arsenalo įprastines vertikaliąsias blizges, kitiems – taip ir liko neįminta mįsle, kaip tomis švytuoklėmis apskritai įmanoma pagauti kokią nors žuvį? Jei paliksime nuošalyje mums įprastą lietuvišką konservatyvumą, tokį nepasitikėjimą lėmė trys pagrindinės priežastys.
1. Gaudyti horizontaliosiomis blizgėmis yra sudėtingiau nei vertikaliosiomis, gerokai skiriasi pati blizgiavimo technika. Įgusti sėkmingai žuvauti švytuoklėmis prireikia daugiau laiko, taip pat reikalingi ir labiau specializuoti įrankiai – ilgesniais strypeliais jautresnės meškerėlės.
2. Nesėkmingus pirmuosius bandymus galima „nurašyti“ neteisingai pasirinktam masalui. Dažniausiai pradedantieji žvejai nerizikuoja pirkti brangesnių blizgučių (švytuoklės ir šiaip jau yra gerokai brangesnės už vertikaliąsias blizges) ir įsigyja pigių, dažniausiai prastai dirbančių masalų.
3. Horizontaliosios blizgės taip pat nėra stebuklingas vilioklis. Gali būti, kad blizgiavimo eksperimentai sutapo su absoliučiai „juodomis“ dienomis. O galbūt kaip tik tada žuvys norėjo tik vertikaliai dirbančių blizgių. Tačiau neretai būna ir atvirkščias variantas – plėšrūnės griebia vien švytuokles. Beje, pastarųjų dienų pasitaiko dažniau arba žuvys kimba ir ant vienų, ir ant kitų masalų. Ant kurių labiau? Čia, kaip sako rusai „technikos reikalas“…
Dabar įsivaizduokite, jog visi šie neigiami veiksniai sukrito į krūvą. O jei dar kelissyk iš eilės. Rezultatas – nulinis. Aišku, galvosime, kad horizontaliosios blizgės – reklamos išpūstas burbulas… Teorija – geras, naudingas dalykas, bet be ilgalaikės praktikos ji yra nieko verta. Mano patarimas: eikite žvejoti su draugu, kuris tikrai perprato gaudymo šiais masalais subtilybes. Niekas taip neįkvepia meškeriotojo, kaip akivaizdūs pavyzdžiai. Užgauta žvejo savimeilė yra geriausias stimulas – jei jis gali, tai kuo aš prastesnis?
Visgi teorinių žinių reikia turėti. Bent minimalių, kad besirinkdami parduotuvėje masalus nepadarytumėte klaidos, apie kurią jau minėjau. Kas yra horizontalioji blizgė ir kaip ji veikia? Formulių nerašysiu, brėžinių nebraižysiu, priminsiu tik kai kuriuos pagrindinius niuansus, o galbūt pasakysiu ir tai, ko dar ankstesniuose rašiniuose neakcentavau.
Faktas, kad švytuoklė, palyginti su įprastine poledine blizge, gali aprėpti kur kas didesnį gaudymo plotą – juda horizontalia kryptimi norimame gylyje. Žvejojant pro eketę tai – neabejotinas privalumas, nes jį įmanoma nuplukdyti po ledu į šoną bet kuria kryptimi. Kaip toli – priklauso nuo mūsų sugebėjimo šiuo masalu naudotis ir nuo pačios blizgės modelio. Didesnė ir lengvesnė mažiau kryps nuo vertikalės. Aptakios formos švytuoklės kiek toliau plaukia į šoną, bet jų svyravimai greičiau užgęsta (priminsiu – šios blizgės veikia švytuoklės principu). Siauros, ištęstos ir suplotos iš šonų švytuoklės itin menkai krypsta nuo vertikaliosios tiesės. Tačiau plokščios ir palyginti trumpos (karosėlio formos), nors ir nėra tolimų nuotolių rekordininkės, bet gana ilgai „švytuoja“. Stipresnis ir platesnis mostas privers vilioklį nerti toliau įstriža kryptimi. Kuo didesniame gylyje žvejosime, tuo daugiau šansų, jog blizgė labiau kryps nuo vertikalės (ilgesnė valo atkarpa), tačiau ilga gija taip pat didins pasipriešinimą vandeniui. Logiška, kad tuomet reikalinga sunkesnė švytuoklė (turiu omenyje didesnį blizgės dydžio ir svorio santykį) arba kiek galima plonesnis valas.
Horizontaliąsias blizges galima suskirstyti į dvi pagrindines rūšis. Tai būtų švytuoklės su kietais (pagamintos iš plastmasės, organinio stiklo, lengvo kieto metalo) stabilizatoriais ir minkštais (dažniausiai tai – siūlų šluotelės). Jie subalansuoja blizgę plaukiant horizontalioje padėtyje bei galiniame nuo vertikalės taške priverčia ją apsisukti. Masalai su siūlų stabilizatoriais lėtaeigiai, jų judesiai palyginti plastiški, tokios blizgės nenukrypsta toli į šoną, gana greitai „užgęsta“. Pas mus populiaresni patys mažiausi tokio tipo modeliai, žvejojama jais sekliuose vandenyse.
Visgi didesnioji dalis blizgiautojų labiau mėgsta švytuokles su kietais sparneliais. Jos – universalesnės, nes pasirinkus reikiamo dydžio bei svorio masalą galima gaudyti bet kokiame gylyje. Tokių blizgių judesiai nebūtinai bus labai agresyvūs. Ir tai priklausys ne vien nuo masalo svorio, dydžio, formos, bet didele dalimi ir nuo stabilizatorių dydžio bei jų padėties. Platūs, ilgi ir labiau išskleisti sparneliai mažina švytuoklės greitį, staigius posūkius, tačiau leidžia joms ilgiau ir švelniau „švytuoti“. Nepaminėjau dar kombinuotų horizontaliųjų blizgių, kurioms priderinti abiejų tipų stabilizatoriai. Kiek žinau, tokias gamina suomių firma „Lindross Hali“, mūsų šalyje šių masalų dar neteko matyti. Jei norėtumėte rinktis brangesnių modelių, patikimiausi švytuoklių gamintojai yra suomiai („Nils Master“, „Rapala“, „Kuusamo“), rusai, latviai (kol kas tik „Salmo“), galbūt švedai, amerikiečiai, norvegai. Skandinavijoje ir Rusijoje šios blizgės jau seniai itin populiarios, netgi ginčijamasi, kas pirmieji jomis pradėjo žvejoti, tad nenuostabu, jog gaminiai iš šių regionų yra kokybiški.
Tačiau po truputį į grandų gretas ima spraustis ir kitos šalys, kuriose poledinė žūklė taip pat tampa vis masiškesnė. Tiesa, pirmi blynai dažniausiai prisvyla. Kalbu apie lenkų „Kostal“, kurios išleisti pirmieji horizontaliųjų blizgių modeliai su minkštais stabilizatoriais buvo smarkiai iškritikuoti rusų spaudoje bei internete. Kiek tiesos, o kiek baimės dėl būsimos konkurencijos – tesprendžia patys žvejai. Tačiau dabar, kai praktiškai vos ne visa žvejybinių įrankių ir masalų gamyba vyksta trečiosiose šalyse, skirtumai tarp toli nubėgusių ir besivejančių kasmet mažėja. Puikus pavyzdys galėtų būti lenkiškos „Jaxon“ horizontaliosios blizgutės. Meluočiau, jei pasakyčiau, jog visos blizgės be trūkumų, visgi kasmet pagaminama vis tobulesnių šios rūšies masalų, naujos serijos būna „kibesnės“ už senesniąsias.
Jei bandytume išsirinkti horizontaliąją blizgę nekreipdami dėmesio į gamintoją, tektų vadovautis keliomis patyrusių žvejų priimtomis nuostatomis.
1. Pakabinta ant valo švytuoklė ramybės būsenoje turi išlaikyti stabiliai horizontalią padėtį. Galimas 10 laipsnių nukrypimas uodeginei daliai nusvirus žemyn.
2. Į masalą įmontuoti vienšakiai kabliukai turi būti aštrūs, neklibėti stipriau suspaudus, jų gyliai nukreipti lygiagrečiai švytuoklės nugarėlei arba vos pakelti į viršų.
3. Pažvelgus į blizgę iš galo, kietieji stabilizatoriai (sparneliai) turi būti atlenkti vienodu kampu. Kaip atskaitos tašką galima pasirinkti kabliuko kotelį.
