Poledinė žūklė – žvejybos būdas, kai žvejai mėgėjai arba sportininkai žuvisiš po ledo gaudo avižėlėmis, blizgutėmis arba plūdinėmismeškerėmis. Tarp žvejų mėgėjų dar populiaru žiemos metu gaudyti plėšriasžuvis vėliavėlėmis arba skrituliais.
Saugus ledas ir pagalbiniai įrankiai
Žūklaujant ant ledo žvejai privalo laikytis atsargumo priemonių. Esant -10 °C temperatūrai vieną žmogų (sveriantį 100 kg) išlaiko ne plonesnis kaip 7 cm ledas. Patikimas ledas yra skaidrus ir žalsvo arba melsvo atspalvio. Jei ledas baltas (pieno spalvos) – jis nepatikimas. Grupę žmonių (-10 °C) išlaiko 15 cm ledas. Lengvąjį automobilį arba krovininį automobilį be krovinio išlaiko atitinkamai 26 ir 31 cm ledas. Pagal galiojančias taisykles ledu važinėti gali tik žvejybos įmonių bei aplinkos apsaugos agentūrų automobiliai.
Žvejojant ant pirmo ledo reikia su savimi turėti kirvį arba peikeną. Jais galima patikrinti ledo tvirtumą. Jei smogus peikena ledas prakertamas iš karto arba smūgio vietoje jis pradeda skilinėti ratais – toks ledas nepatikimas. Žvejybinėje dėžėje reikia turėti bent 10 metrų virvę su nedideliu svarmeniu. Toks įnagis yra pagrindinė gelbėjimosi priemonė galinti padėti įlūžusiam kolegai. Neturint atitinkamai paruoštos virvės, gelbstint įlūžusį draugą galima ištiesti šaką, pametėti kelis surištus šalikus arba diržus. Prie nelaimėn pakliuvusio kolegos geriau šliaužti atsigulus ant pilvo. Skandinavijos žvejai naudoja kitokią gelbėjimosi priemonę – du ant atskirų rankenų pritvirtintus smaigus, sujungtus virvute. Jie juos nešioja užsikabinę ant kaklo. Atsitikus nelaimei jais užsikabinama už ledo ir bandoma užšliaužti ant tvirtesnės jo dalies. Neturint tokių įrankių ir įlūžus, patartina nepanikuoti ir išskėtus rankas į šalis bandyti ropštis ant ledo atsigulus ant nugaros ir padedant sau kojomis.
Kiti įrankiai
Poledinės žūklės mėgėjai ir sportininkai neišsiverčia be kitų žvejybai reikalingų įrankių. Žiemos pradžioje esant plonam ledui eketės kertamos peikenomis, rečiau – kirviais. Jam sustorėjus eketės gręžiamos grąžtais. Iškirtus arba išgręžus eketę joje lieka nemažai smulkių ledo atplaišų. Kad netrukdytų žvejoti jos išgriebiamos samteliais. Poledinei žūklei reikia ir žvejybinės dėžės. Tai dažniausiai iš lengvo metalo arba nestoros faneros pagaminta stačiakampė dėžė, kurioje meškeriotojai laiko žiemines meškeres, samtelius, masalus bei pagautą žuvį. Kartu žvejyboje ji naudojama ir kaip kėdutė.
Žūklė avižėle
Avižėles išrado ir žvejybos techniką jomis ištobulino rusų meškeriotojai. Gaudant šiais masalais naudojamos meškerės į kurių putplastinį korpusą yra įmontuota ritė. Ant jos vyniojamas 0,08 -0,10 mm valas. Tokios meškerėlės turi strypelį, kurio gale yra tvirtinamas sargelis. Sargeliai reikalingi žvejybai avižėlėmis gaminami iš lavsano. Pagal savo formą meškerėlės primena rusų liaudies muzikos instrumentą, todėl žvejų žargone yra vadinamos „balalaikomis“. Žvejybos metu meškeriotojas riešo pagalba judindamas meškerę priverčia judėti lavasaninį sargelį ir kartu į atitinkamą gylį nuleistą avižėlę. Priklausomai nuo norimos pagauti žuvies parenkamas ir judesių dažnumas. Gaudant ešerius – 2-3 judesiai riešu per sekundę. Norint suvilioti kuoją arba raudę– 1 judesys per sekundę. Dar lėčiau, netoli dugno, kilnojama avižėlė norint suvilioti karšį. Avižėlės gaminamos iš švino, lydmetalio ir volframo. Žiemos pradžioje gaudant iš po ledo žuvis naudojamos didelės ir sunkios vario, aukso arba sidabrospalvos avižėlės. Užkabinus ant kabliuko kelias uodo trūklio arba musės lervas sėkmingai gaudomi ešeriai, kuojos, raudės ir plakiai. Žuvų ežeruose ieškoma netoli kranto, palei nendrių juostą, vandensaugalais apaugusiose seklumose. Atėjus viduržiemiui ir trūkstant deguonies žuvys pasitraukia giliau. Atitinkamai ten jų ir reikia ieškoti. Gaudant visų rūšių žuvis tuo metu naudojamos mažesnės avižėlės. Kartais naudojama kelių avižėlių sistema – apačioje sunkesnė, kiek aukščiau jos – lengvesnė. Artėjant pavasariui žuvų patartina ieškoti arčiau kranto, ten kur į ežerus įteka upeliai, arba prie netoli į užtvankasįtekančių melioracijos griovių. Avižėlės – nedidelės, ryškiaspalvės. Karpinės žuvys geriau kimba esant atlydžiui, ešeriai – spaudžiant lengvam šalčiui.
Gaudymas blizgute
Žiemą vertikaliosiomis ir horizontaliosiomis blizgutėmis viliojami ešeriai. Rečiau lydekos, sterkai arba vėgėlės. Prie blizgių reikia priskirti ir žvejų „velniais“ vadinamus dirbtinius masalus. Ešerių gaudymui naudojamos nedidelės ir įvairių formų blizgutės. Žvejys nuleidęs blizgutę į pasirinktą gylį meškerės pagalba trukteli ją aukštyn, po to leidžia jai sklęsti žemyn. Gera ešerinė blizgutė grįždama į pradinę padėtį nesminga iš karto vertikaliai. Ji sklendžia į šalį. Ešerys dirbtinį masalą griebia kylantį aukštyn arba nustojusį sklęsti. Horizontalios arba žvejų žargonu „balansyrais“ vadinamos blizgės veikia švytuoklės principu. Lėtai pakėlus blizgutė nutolsta nuo pradinio taško tolyn, leidžiant – grįžta į pradinę padėtį. Ešeriai tokias blizgutes atakuoja tiek tolstančias nuo pradinio taško, tiek grįžusias atgal. Ešerius gaudoma ir žvejų kalboje „velniu“ vadinamu dirbtiniu masalu. Tai lašo formos svarelis, kurio šonuose yra du vienšakiai kabliukai. Svarelio korpuse yra skylutė per kurią per veriamas valas ir užmaunami kabliukai. Kiek aukščiau, ant atskiro pavadėlio, rišama dirbtinė muselė. Žvejojant leidžiama svareliui nukristi ant dugno, kad sukeltų dumblo debesį. Po trumpos pauzės jis pakeliamas kelis centimetrus aukštyn. Ešerys „velnią“ atakuoja jį pakėlus. Kartais griebia aukščiau pritvirtintą dirbtinę muselę. Ešeriai blizgutėmis žiemos pradžioje gaudomi netoli krantų. Viduržiemį jie pasitraukia nuo jų į gilesnes telkinio vietas. Artėjant pavasariui jie grįžta atgal prie krantų arba į vandens žolėmis apaugusias seklumas.
Lydekos blizgutėmis žiemą gaudomos retai. Susiruošus specialiai jų vilioti žiemą naudojami didesni dirbtiniai masalai. Blizgutė kilnojama panašiai kaip ir gaudant ešerius, tik kiek lėčiau ir darant ilgesnes pauzes. Lydekų ieškoma ten, kur žiemą būriuojasi karpinės žuvys – vandens augalais apaugusiose seklumose, prie povandeninių kalnelių arba nuskendusių medžių.
Viliojant sterkus naudojamos siauros, sidabriškos blizgutės. Patartina ant jos kabliukų užkabinti gabalėlį žuvies – tai pagerina kibimą. Sterkų ieškoma gilesnėse vietose. Užtvankose – prie buvusio upelio vagos. Ežeruose – prie didesnių duobių skardžių. Užkabinus ant blizgutės gabalėlį žuvies užtvankose arba Kuršių mariose gaudomos ir vėgėlės.
Žūklė plūdine meškere
Žiemą karpinės žuvys gaudomos ir plūdinėmis meškerėmis. Ežeruose ir užtvankose žvejojama nesudėtingomis meškerėmis. Dažniausiai tam naudojamas 0,10 -0,12 mm valas (gaudant karšius gali būti storesnis – 0,14 mm). Kabliukas parenkamas atsižvelgiant į naudojamo masalo dydį. Nuo vasarą naudojamos meškerės žieminė skiriasi tuo, kad čia naudojamos kur kas mažesnės plūdės ir lengvesni svareliai. Pirmosios parenkamos kiek įmanoma mažesnės. Atsižvelgiant į žūklės vietos gylį naudojamos arba stacionarios arba slankiojančios plūdės. Valo gale rišamas kabliukas, kiek aukščiau jo tvirtinamas svarelis ir plūdė. Tokiomis meškerėmis tvenkiniuose ir ežeruose gaudomos kuojos, raudės, karšiai, rečiau ešeriai. Karšių žvejybai naudojamos ir kitokios sistemos. Ant valo uždedama kiek daugiau svarelių, kad plūdė panirtų. Karšiui pakėlus nuo dugno kabliuką su masalu – plūdė iškyla į paviršių. Žvejojant upėse naudojamos kitokios konstrukcijos plūdinės meškerės. Prie storesnio (0.14 -0.16 mm) pagrindinio valo atsižvelgiant į srovės stiprumą rišamas atitinkamas svarelis. Per 5 – 8 cm nuo jo rišamas plonesnio valo pavadėlis, kurio ilgis gali būti nuo keliolikos iki kelių dešimčių cm ilgio. Viršuje tvirtinama plūdė. Žiemą gaudant žuvis plūdine meškere rekomenduojama jas jaukinti. Jaukui galima naudoti gyvulinės kilmės masalus, pavyzdžiui, uodo trūklio, musės lervas arba kapotus sliekus. Taip pat nedidelius gabalėlius batono. Žvejai mėgėjai ir sportininkai dabar naudoja specialiai tam paruoštą birų jauką. Kad ilgiau žūklės vietoje ilgiau sulaikytų žuvų būrį į jį papildomai įmaišoma kapotų sliekų, uodo trūklio, musės lervų.
Žūklė vėliavėlėmis
Vėliavėlėmis dažniausiai gaudomos lydekos, sterkai ir vėgėlės. Rečiau ešeriai. Vėliavėlė – 30 -35 cm ilgio medinė lazdelė prie kurios yra pritvirtinta nedidelė ritė valui suvynioti (į ją vyniojama 15 – 20 m). Apatinis lazdelės galas nusmailinimas, kad būtų galima meškerę įstatyti į išgriebtų ledokšnių krūvą arba specialiai tam iškirstą skylutę. Prie viršutinės dalies pritvirtinama atitinkamo ilgio spyruoklinė viela su nedideliu gabalėliu ryškaus audeklo. Viela užkabinama už ritės rankenėlės. Spyruoklinė viela padeda išlaikyti gyvą žuvelę norimame gylyje. Užkibus žuviai ji išsitiesina ir kartu praneša žvejui apie kibimą. Šiuo metu žvejai mėgėjai gaudydami plėšrūnus naudoja vasarinei žūklei skirtus skritulius. Išgręžus eketę jis įspraudžiamas į ledokšnių krūvą. Kad gyva žuvelė laikytųsi norimame gylyje skersai eketės padedamas nendrės stiebas arba nedidelė šakelė. Kai žuvis užkimba, skritulys nuvirsta ant šono. Rekomenduojamas valo storis – 0,25 – 0,35 mm. Gyvas masalas kabinamas ant dvišakių arba trišakių kabliukų.
Gaudant vėliavėlėmis lydekas masalui naudojamos kuojos arba ešeriai. Rečiau pūgžliai arba karosai. Ieškant lydekų vėliavėlės žiemą statomos netoli nuo pakrantės nendrių, nuleidžiant gyvą masalą į 1 arba 3 m gylį. Rekomenduojama kuoją arba ešerį laikyti pakeltą nuo dugno per 10 – 15 cm. Žūklaujant didžiuosiuose Lietuvos ežeruose lydekų ieškoma didesniuose gyliuose – prie povandeninių kalnelių šlaitų, didesnių duobių pakraščių. Panašiose vietose ieškoma ir sterkų. Gaudant vėgėles vėliavėlės statomos arčiau statesnių užtvankų krantų. Ieškoma vietų kur gausu likusių kelmų arba nuskendusių medžių.
Pagal šiuo metu galiojančias taisykles gaudyti plėšrias žuvis naudojant masalui gyvą žuvelę visuose vidaus vandens telkiniuose galima iki sausio 1 d., išskyrus Kuršių marias. Vienu metu žvejys mėgėjas gali žvejoti ne daugiau kaip su 4 įrankiais.
